Žemaitijoje, Šilalės rajone, stūkso šio krašto pasididžiavimas – Medvėgalis. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į apylinkes, o vėjas smagiai kedena plaukus. Piliakalnio aukščiausia viršūnė siekia 234 m.
Istoriniuose šaltiniuose minima medinė Medvėgalio pilis, kuri stovėjo nuo 1316 m. Ji gynė Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių, kurių kaip manoma buvo apie 20, ir buvo galiausiai sudeginta 1329 m. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus, vėl grįžo prie pagonybės.
Istoriniai šaltiniai taip pat mini, jog aukštesniojoje kalvoje, o Medvėgalis turi dvi viršūnes, XIX a. buvo laidojami vietos dvarininkai Bytautai. Šiems dvarininkams priklausė Karūžiškės dvaras ir jie garsėjo savo žiaurumu. Ši kalva dar vadinama Kapinių kalnu.
Šalia Medvėgalio glaudžiasi Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos bei kūlgrinda.
Pasak padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per netoli esančią kūlgrindą. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galiva“, o paskui išėjo ir pakvietė pagalbą. Pagal šiuos žodžius pilį imta vadinti Medvėgaliu.
