Vaikų emocijos, tai lyg sėdėjimas ant parako statinės, kuri nežinia kada gali sprogti. Jei su savo jausmais ir išgyvenimais kartais sunkiai susitvarkome mes, suaugusieji, tai ką jau kalbėti apie mažuosius.
Mūsų namuose emocijų būna įvairiausių ir … net labai daug.
Kai perskaityti patarimai tiesiog užsiblokuoja “smegeninėje” ir regis nebežinau kuriuo kampu prisėlinti prie savo pasišiaušusio “pabaisiuko”, į pagalbą pasitelkiu knygeles. Jei mamos balsas ne visada pasiekia tikslą, tai vakaro skaitiniai neįkyriai įsiskverbia ir nusėda vaikų galvelėse. Maža sėklelė, kuri ilgainiui gali duoti vaisių?
Taigi apie ką yra knygelė “Dideli pabaisiukai neverkia”?
„Dideli pabaisiukai neverkia“ – antra iš islandų kalbos verstų pabaisiukų serijos knygelė. Knygelėje kalbama apie draugystę ir vaikų santykius, didžiausias dėmesys skiriamas vaiko savivertės ugdymui (ar įmanoma – ir kaip? – nesijausti nevykėliu, kai kitam viskas geriau sekasi?).
“Viskas, ką Mažasis Pabaisiukas daro, yra neįtikėtinai puiku. Viskas, ką daro Didysis Pabaisiukas, yra tiesiog nevykę. Didysis Pabaisiukas nuolat nusiminęs, tad ką gi jam galėtume patarti? Juk visi žino, kad dideli pabaisiukai neverkia…”
Dideli pabaisiukai neverkia
Aslaug Jonsdottir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal
Leidėjas: Burokėlis
Metai: 2014
Vaikiškos knygos man patinka tuo, kad jas galima interpretuoti, atrasti pamokymų įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Didelis pliusas, jei klausant mamos “išvedžiojimų” yra dar ir kur akis paganyti.
Nepriklausomai nuo to ar vaikai yra darželyje, ar mokykloje, tačiau jau tarpusavyje konkuruoja. Kas gražiau piešia, deklamuoja, kas greitesnis, stipresnis, kas geriau skaito, rašo, o kas geriau skaičiuoja ar daugiau pasaulio šalių pažįsta. Konkurencija ir noras būti geriausiu. Būti priekyje.
Tačiau mes, suaugusieji, puikiai žinome, jog ne visada norai = rezultatams. Ne visi gali būti dailininkais ar nepralenkiamais matematikais.
Skaitėm su vaikais “Dideli monstriukai neverkia” ir kalbėjom apie tai, jog kiekvienas iš mūsų turime savus talentus ir ne visada verta žvalgytis aplink ir lyginti save su kitais. Jog geriau ieškoti savų “super galių” ir jas auginti bei stiprinti.
Kas dar?
“Dideli vyrai neverkia”, “tu jau didelė ir negražu verkti” …
Kiek kartų tai girdėjot ar net nejučia ištarėt savo vaikui?
Taip, yra tas įkyrus zyzimas-verkšlenimas, kuris gali išvesti iš kantrybės net ir akmenį. Tačiau visi mes turim jausmus ir teisę nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus išridenti nors kelias ašaras … nes kartais ir dideli pabaisiukai verkia.
Tad dedam knygelei pliusą bei rekomenduojam ir jums paskaityti.
