Aš – sentimentalus žmogus. Gal todėl man taip sunku atsisveikinti su prisiminimus sukeliančiais daiktais.
Su gėlėmis taip pat. Kartais laukiu iki paskutinio nukrentančio žiedlapio ir tik tada (ir tai su dideliu nenoru), kai lieka styroti tik vieniši kotai, išmetu jas į šiukšliadėžę.
Sakysit, juk tai tik gėlės. Žinau. Bet kai kada ir jose glūdi mieli širdžiai prisiminimai.
Tačiau dabar žinau, jog gėlėmis galiu džiaugtis šiek tiek ilgiau. Štai mano idėja, kurią taikau rožėms.
Džiovintų rožių kompozicijos apvaliose stiklinėse vazose.
Pirmiausia, kai gėlės jau pradeda lenkti galvas, tačiau jų žiedlapiai dar tvirtai laikosi, nebesistengiu rožių “prikelti antram gyvenimui”. Ištraukiu iš vazos ir padėjusi į dėžutę ant šaldytuvo (nes ten vienintelė “rami” vieta, kur vaikai dar nepasiekia) leidžiu sudžiūti.
Taip. Džiovinu cielas. Nežinau kodėl, bet jos man taip sudžiūsta geriau ir gražiau.
Savo kompozicijoms naudoju tiek rožių galvas, tiek lapus. Pastarieji tarnauja kaip pagrindas, o ir esant reikalui tarpus gerai užpildo. Atskiri žiedlapiai taip pat tam tinka.
Dėliojam kaip kiekvienam gražiau.
Kadangi man gėlė ir jos kvapas yra vienas nuo kito neatsiejami elementai, o, kaip žinia, džiovintos gėlės labai retai kada išlaiko kvapą, tai viską užbaigiu keliais eterinio aliejaus lašais ant žiedlapių.
Namai dėl to nepakvips, tačiau pasilenkus virš vazos, galėsit jausti švelnų savo mėgstamo eterinio aliejaus kvapą.
