Prieš kurį laiką mūsų kelionių kryptis pasisuko link Kauno.
Pirmąja mūsų stotele tapo Zoopark, įsikūręs prekybos ir laisvalaikio centre MEGA.
Gyvūnų gerove besirūpinantys gal ir užpyks, bet nors mes nepritariam gyvūnų išnaudojimui, tačiau mums tikrai patinka lankytis zoologijos soduose ar kitose panašiose vietose. Ir bene svarbiausias kriterijus, pagal kurį pasirinkom Zoopark – dėl kontakto su ten esančiais gyvūnais. Juos galima liesti, maitinti, pažaisti, o tai puiki terapija vaikams.
Jog gyvūnai gali padėti spręsti kai kurias psichologines problemas, tapti tam tikra prasme treneriais, žinojau, bet praktiškai nebuvau susidūrusi iki skyrybų. Skyrybose sunkiausia būna vaikams: jiems, skirtingai nei suaugusiems, taip greitai viskas nesusidėlioja ir jiems sunkiau nuleisti garą ar jį suvaldyti.
Mes, suaugusieji, į mus nukreiptą pyktį ar kitas neigiamas emocijas jau mokam suvaldyti, suvirškinti ir pasakyti, kas mums patinka ar nepatinka. Blogiausiu atveju, mes viską tiesiog sugeriam ir laukiam atominės bombos sprogimo.
Tuo tarpu vaikai, kaip ir sakiau, dar tik mokosi reikšti savo emocijas. Kartais to išmoksta greitai, kartais reikia pagalbos, o kartais, tam tikri gyvenimo etapai, įvykiai, sudrebina jų pasaulį iš pagrindų ir reikalinga net profesionalo pagalba viskam sustatyti į vietas. Gyvūnai nėra profesionali pagalba, tačiau jie gali būti puiki pagalbinė priemonė.
Gyvūnai yra nuoširdūs lakmuso popierėliai: jei juos myli, esi švelnus, jie tau atsidėkoja tuo pačiu, jei esi piktas ir juos skriaudi ar keli grėsmę, jie ima gintis. Todėl aš visomis keturiomis už vaikų kontaktą su gyvūnais. Vienu sunkiausių gyvenimo momentų mums tai padėjo. Taip neplanuotai mūsų namuose atsirado dvi pagalbinės terapinės priemonės. Senutė kalytė Eimi ir iš darželio žiemos sodo priglausta jūrų kiaulytė Persimonas-Persis.
Bet grįžkime prie pagrindinio šios dienos pasakojimo.
Kai pasidalinau mūsų nuotykių Zoopark nuotrauka, sulaukiau pastabų, jog ten brangu.
Pirma, atvirai sakau, jog kaina didoka ir mūsų šeimos piniginei ji būtų skausminga. Todėl dėkinga tinklaraščiui ir Zoopark, jog galėjom ten pirmą kartą apsilankyti svečių teisėmis.
Bet iš kitos pusės … būtent dėl paskutinės priežasties, nulėmusios mūsų sprendimą įtraukti zoologijos sodą į planuojamų aplankyti vietų sąrašą, aš dabar būčiau pasiruošusi mokėti tokią kainą, kokia ji yra. Tad tiek kaip vienkartinė pramoga ji yra verta paaukoti vieną apsilankymą kavinėje, tiek kaip dažnesnė terapinė priemonė ji yra verta tų pinigų. Bet, žinoma, čia tik mano nuomonė.
Lankėmės sekmadienį apie pietus ir kas labai nudžiugino – tai, jog nebuvo minios lankytojų. Tikriausiai jau pastebėjote, jog nesame dideli masių mylėtojai.
Kas dėl aptarnaujančio personalo – tai jis, mano akimis žiūrint, toks, koks ir turėtų būti tokioje vietoje, kur, tikėtina, didžiausią lankytojų dalį sudaro vaikai. Prižiūrėtojai mielai supažindino su lankymosi, bendravimo su gyvūnais taisyklėmis, daug pasakojo apie kiekvieną gyvūną. Jie taip pat buvo tie pagalbininkai, kurie lydėjo į gyvūnų aptvarus, padėjo pamaitinti ir net padrąsindavo vaikus.
Patarimas būtų nebijoti klausti. Nesvarbu ar jums kyla neaiškumų ir nežinote kaip elgtis ar tiesiog jums smalsu ir norite šiek tiek daugiau sužinoti ar pasitikslinti. Klauskite!
Pats zoologijos sodas nėra didelis, tačiau jame patogu vaikščioti ir apžiūrinėti gyvūnus. Jei kyla noras pailsėti, vaikai ar tėveliai gali prisėsti ant sėdmaišių. Prie sėdmaišių, pasak prižiūrėtojų, dažnai patraukia ir vienas iš vėžlių: ten jo mėgstamiausia vietelė numigti. Mums besilankant po Zoopark laisvai vaikščiojo vėžliai ir ožkytės.
Kadangi ši vieta labiau buvo dėl mažosios, tai ji ten daugiausiai ir reiškėsi. Tuo tarpu sūnus į viską žiūrėjo santūriau: kol įsidrąsino, jau daugiau nei pusę gyvūnų buvom apžiūrėję. Bet čia tiesiog toks būdas.
Daugiausiai vaikų dėmesio sulaukė vėžliai, surikatos, papūgėlės, tukanas, ožkos, jūrų kiaulytės, jiems šiek tiek nusileido avys, vištos, ežiukas, šikšnosparniai (kurie mane pašventino), triušiai.
Taip pagalvojus, ten visai įdomu būtų sutikti dar ir tarakonų ar gyvalazdžių, bei pasėdėti šalia nedidelio prūdelio su žuvytėmis.
Mūsų šeimai čia patiko. Tad palinkėčiau Zoopark augti ir plėstis, gal net persikelti kur nors arčiau gamtos bei pagalvoti ne tik apie kartinius bilietus, bet ir apie abonementus.
O kas liečia mus, lankytojus, palinkėčiau supratingumo … ir atsipalaidavimo. To mokykime ir savo vaikus. Kontaktinis zoologijos sodas yra būtent ta vieta, kur daug kas priklauso ir nuo gyvūnų: jie gauna daug žmonių dėmesio, sugeria nemažai paglostymų ir šalia pagrindinių maitinimų juos palepina ir lankytojai. Tad jei kokia užsispyrusi ožkaitė nekreipia dėmesio nei į jus, nei į jūsų siūlomą šieną, o ežiukas ar kitas gyvūnėlis šiltai įsisupęs miega, priimkite viską taip kaip yra. Šioje vietoje reiktų taikytis ir prie sodo gyventojų. Galiausiai, juk niekas neduos per galvą, jei parašysite ar paskambinę paklausite, kada Zoopark’o gyventojai būna aktyviausi ir … alkaniausi.
O dabar jūsų dėmesiui akimirkos iš mūsų apsilankymo zoologijos sode.
* – PR straipsnis (gauta iš kompanijos testavimui, užsakomasis straipsnis)
