Šalia kelio Šilutė – Rusnė prasidedantis Žalgirių pažintinis takas, nėra vienas tų, kuriame lankomasi dėl įspūdingų vaizdų ir malonaus pasivaikščiojimo.
Mažai, galima sakyti, jog jų visai nėra, akį traukiančių objektų ir beveik per visą tako, kuris eina dar vokiečių laikais supiltu pylimu, ilgį jį supantys brūzgynai. Ne visada lengvai praeinamas takas, pavasarį, kilus potvyniui, gali būti ir visai nepasiekiamas. Aplink ausis nuolat zyziantys uodai ir musės tik dar labiau sustiprina norą apsisukti ir grįžti atgal.
Tačiau Žalgirių pažintinis takas turėtų patraukti ne tik nepagražintos gamtos mylėtojus, bet ir tuos, kuriems įdomi Lietuvos ir šio krašto istorija. Šis takas liudija apie pelkininkų gyvenimo istoriją kuri truko apie 200 metų.
Takas veda per Žalgirių mišką, kuris yra apjuosęs Rupkalvių aukštapelkę. Joje nuo 1835 m., gavusios valdžios leidimą, ėmė kurtis sodybos. Žmonės sausino pelkę ir 1-3 ha sklypeliuose ūkininkavo.
XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo įkurta Bismarko kolonija, vėliau pervadintą į Žalgirių kaimą. Bismarko vardu ši kolonija, kaip byloja istorija, buvo pavadinta ne šiaip sau: vietiniai gyventojai taip norėjo atkreipti valdžios dėmesį. Ir jiems pavyko. Vokietijos valdžia skyrė pinigų, kurie buvo panaudoti kelių tiesimui. Čia buvo įkurtos mokyklos, gyvavo apie 300 sodybų, o pelkininkų skaičius siekė 1700. Kolonijoje buvo ir vietinės kapinės. Jų teritorija yra už antrojo informacinio stendo esantys krūmynai.
Vietinių užaugintos bulvės ir surinktas medus keliavo į Vakarų Europą, kur buvo vertinamas.
Tačiau Bismarko kolonija iširo Vokietijai pralaimėjus karą, po ko pelkėje liko gyventi tik keli pelkininkai. Iki mūsų dienų neišliko nė vienos sodybos: jas sunaikino sovietų valdžia.
Dabar apie čia virusį gyvenimą byloja tik informaciniai stendai. Todėl prieš vykstant į šį taką, vertėtų kiek daugiau pasidomėti šios vietovės buvusiu išskirtinumu, nes priešingu atveju jus pasitiks tik informaciniai stendai ir tako gale stūksantis H. Zudermano ąžuolas.
Tako ilgis, pirmyn ir atgal, apie 2,5 kilometro.
