Laimė – labai paprasta. Tokia paprasta, kad kartais atrodo nuobodi. Ji neturi jokių reikalavimų, didelių poreikių ar išskirtinių bruožų. Be to, ji yra labai talpi. Net keista, kaip joje gali tilpti tiek daug – ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir nuostabos, ir pykčio, net pavydui yra truputėlis vietos. …
Ar svarbu vaikui mokėti pažinti savo jausmus, mokėti juos priimti, valdyti taip, jog jie būtų kuriantys, o ne griaunantys? Manau, jog taip: šalia gebėjimo užsirišti batų raištelius ar skaičiuoti iki 100, ne mažiau svarbus ir vaiko emocinis intelektas.
Apibūdinti jausmus kartais gali būti velniškai sunku.
Kas yra baimė? … Na, kai kažko bijai …
O kaip ją nugalėti? … Tiesiog … nebijoti …
Suaugusiajam gal ir užtektų tokio juokingai paprasto apibūdinimo, bet vaikui …
Labai dažnai kalbant su vaikais apie jausmus man tiesiog pritrūksta iškalbos, todėl renkuosi knygas, kurios tampa mano pagalbininkėmis.
Vaivos Lingytės knyga, “Didelė Laimė ir mažytė Baimė” mus, tėvus, ir vaikus supažindina su pagrindiniais jausmais, kurie lyg mažos būtybės gyvena kiekvieno mūsų viduje. Aprašo jas ir net pateikia patarimus, kaip su jais susidraugauti.
Ką jie daro?
Ar įmanoma juos paliesti, pamatuoti? Gal pasverti?
Ar jie keičia mus ar mes juos? Ar jie naudingi?
Pagaliau, kaip jie atrodo? …
Šilta, jauki, šmaikšti, spalvinga, artima, draugiška, padedanti pažinti. Štai tokia, manau, yra ši knyga. Ją pravartu skaityti ne tik mažiesiems, kai pritrūksta minčių ir žodžių kišenėje kalbant apie kartais užvaldančias emocijas, bet ir mums.
Tai knyga, kuri neturi amžiaus ribų.
