Annie Ernaux
“Įvykis”
2023, leidykla “Baltos lankos”
Ši knyga – lyg faktas. Mažai paveikių emocijų pliūpsnių, daug nuogos ir šaltos tikrovės. Bet tai yra faktas. Tai yra tikra. Tai yra pačios Annie istorija. Įvykis.
“Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ar skausmo lyrizmui. Nenoriu šiame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį.”
Ir ši knyga tempia gilyn į save.
“Jeigu nenueisiu iki galo pasakodama apie šią patirtį, aš prisidėsiu prie užtemdytos moterų tikrovės ir palaikysiu vyrų dominavimą pasaulyje.”
Kartais pagalvoju, jog, nors atrodytų, žengiame dideliu ir tvirtu žingsniu į moterų emancipaciją, kiek iš tiesų mes esame lygios prieš pasaulį?
Neseniai iš paauglės išgirdau klausimą: “Yra vaikų teisės. Moterų teisės. Yra kitos teisės, už kurias kovojama, įrodinėjamas jų būtinumas. O kodėl nereikia kovoti už vyrų teises?”
“Įvykis” vyksta Prancūzijoje 1963–1964 metais – laikotarpiu, kai abortai buvo smerkiami ir draudžiami.
“Ir, kaip įprasta, negalėjai nustatyti, ar nutraukti nėštumą buvo draudžiama dėl to, kad tai blogis, ar tai buvo blogis dėl to, kad draudžiama. Žmonės smerkė pagal įstatymą, įstatymo jie nesmerkė.”
“Tai, kad tos išgyventos aborto patirties forma – nelagalumas – yra praeities faktas, man neatrodo tinkama priežastis jį atmesti, net jeigu teisingo įstatymo paradoksas beveik visada reiškia įpareigoti būtąsias aukas tylėti, kadangi “viskas jau praeity”, tad ta pati tyla kaip ir anksčiau uždengia tai, kas įvyko.”
Ir, kaip pati autorė teigia, tai nėra tik jos vienos istorija. Ji nėra vienintelė. Tokių moterų kaip ji buvo daug. Nelegalūs abortai vienas moteris “išlaisvino”, o kitoms ne taip pasisekė.
“Tūkstančiai merginų kopė laiptais, beldėsi į duris, už kurių buvo moteris, apie kurią jos nieko nežinojo, kuriai rengėsi patikėti savo lytį ir savo įsčias. Ir ta moteris, vienintelis asmuo, gebantis išvaduoti iš nelaimės, atidarydavo duris pasirišusi prijuostę, įsispyrusi į šlepetes su žirneliais ir su pašluoste rankoje. “Kuo galėčiau padėti, panele?”
Visos moterys, atsidūrusios aborto akivaizdoje, yra tarsi nedalomas vienis, bet tuo pačiu jų istorijos ir kelias, kuriuo jos ateina iki šio taško, yra kardinaliai skirtingi.
“Palyginti su žlugusia karjera, mezgimo virbalas vaginoje nedaug svėrė.”
“Einu su tuo maišu iki tualeto. Viduje – tarsi akmuo. Iškratau maišą virš unitazo. Nuleidžiu vandenį. Japonijoje abortuotus embrionus vadina midzuko – vandens kūdikiais.”
“Neįsivaizdavau, kad mano kūnas galėtų gaminti pieną negyvam trijų mėnesių vaisiui. Gamta mechaniškai dirbo toliau, nepaisydama aplinkybių.”
Šalia viso to, Annie Ernaux iškelia ir kitą to laikmečio visuomenės bruožą. Jog egzistuoja “maži” ir “dideli” žmonės ir tai, jog “maža” moteris, kuriai verkiant reikalinga pagalba, gali būti šiurkščiai atstumta, įžeista, sužeista ar paniekinta.
Ir kaip viskas keičiasi, jei esi pakankamai “didelis”, “didelių” žmonių pasaulyje.
“”Dabar jūs jau kur kas geriau atrodote!” Vieninteliai paguodos žodžiai, už kuriuos turiu būti dėkinga ne tiek moteriškajam solidarumui, kiek “mažųjų žmogelių” įsitikinimui, jog “dideli žmonės” turi teisę laikyti save aukščiau už įstatymą.”
Tad tikriausiai šią knygą galėčiau rekomenduoti moteriai ar merginai, nes ji primena, kiek daug moterų teisių šiandien laikome savaime suprantamomis, bet už jas reikėjo nemažai pakovoti.
“Šiandien žinau, kad man reikėjo to išbandymo ir tos aukos, kad kiltų noras turėti vaikų. Kad priimčiau tą reprodukcinį smurtą savo kūnui ir savo ruožtu leisčiau per save pereiti ateinančioms kartoms.”
