Kristina Petrauskė, Slanimo raganos. Sapiegos byla
2025, leidykla Alma Littera
“Romane nėra laimingos pabaigos. Bet tokios pabaigos neturėjo daugybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Istoriją mes linkę romantizuoti, idealizuoti jos veikėjus, mėgstame save tapatinti su poniomis, vilkinčiomis šiugždančiais šilkiniais krinolinais, ir riteriais, blizgiais šarvais ar leopardo kailiais besipuošiančiais husarais. Tokios istorijos mokomės iš vadovėlių, o paprastų, bet neprastų moterų balsai dažniausiai lieka neišgirsti.”
Slanimo raganos – LDK istorijos ir lietuviško folkloro derinys.
Knyga lėtesnio tempo, nemažai dėmesio skiriama XVII a. aplinkai, pačiam laikmečiui ir detalėms, todėl labiau patiks tiems, kas mėgsta ne greitas, o lėtai tekančias istorijas.
Dar svarbiau, jog autorė tikrus su raganavimu ir raganų teismais LDK susijusius faktus, įvilko į romano apdarą.
Tad tai nėra romanas, kur gali džiaugtis ir pagirti rašytojos sugebėjimus “sukurti” išskirtinai tik įsivaizduojamus įvykius ar detales, bet dėmesį prikausto sugebėjimas apjungti ir perteikti realius įvykius, papildant ir užpildant savo patirtimi, įžvalgumu ir vaizduote.
Prisipažinsiu, pirmieji 50 puslapių buvo sunkūs ir tikras išbandymas. Jaučiausi lyg po visos dienos praleistos istorijos pamokoje, ir tai tikrai manęs nesužavėjo. Bet … nors sakoma, jog juo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, tačiau šį kartą tie medžiai prasiskyrė, ir tiek skaitymu, tiek istorija mėgavausi iki pat knygos pabaigos.
Maniau, jog knygą perskaičiusi greitai pamiršiu, bet ji vis dar sukasi mintyse. Pagrinde dėl moterų likimų pasakojimo linijos. Vis dar jaučiu kartėlį ir skaudulį dėl to, jog, žvelgiant tiek į Lietuvos, tiek į pasaulio istoriją, būti moterimi, matyt, niekada nebuvo lengva – nepriklausomai nuo to ar buvai prasčiokė, ar garbinga dama.
