Kristin Hannah
Angelo krioklys
Leidykla: Gimtasis žodis
2008 m.
Pirmoji pažintis su Kristin Hannah įvyko. Ir man patiko.
Tragedija tarsi skustuvo ašmenimis perskrodė laiką, taip aiškiai atskirdama dabartį nuo praeities ir tai, kas galėjo būti, nuo to, kas yra iš tiesų, kaip neįstengtų joks chirurgo skalpelis.
Ši istorija pirmą kartą išleista 2000 m., tad jau tikrai nemažai laiko nutekėjo, o autorė parašė dar ne vieną knygą.
“Angelo krioklys” – apie šeimą, santykius, atsidavimą ir meilę. Nors pati istorija pasakoja apie skaudžius išgyvenimus, kai Maik, žmona ir mama, po traumos panyra į komą, o vėliau neprisimena didelės dalies savo gyvenimo, skaitant nesijautė slegiančio sunkumo. Šiurpuliukai nebėgiojo – knyga skaitėsi gana įdomiai ir lengvai.
Drąsa yra tyli ir, veikiau, šalta kaip ledas, – paskutinis siūlo galas, už kurio kabiniesi, kai manai, kad jau viskas prarasta.
– kai žmonės nežino, kaip kitaip tau padėti, jie ruošia valgį.
– Jei būtų lengva, tai nebūtų vadinama tikėjimo išbandymu.
Skausmas praeis, jei jį paleisi.
Viskas, kas tu buvai, kas kada nors būsi, priklauso nuo mažų, atrodytų, paprasčiausių kasdienio gyvenimo sprendimų.
Jei norai būtų žirgai, visi skurdžiai jodinėtų.
Kai kurios ašaros yra skirtos tam, kad nukristų.
Galimybės ateina ir išnyksta, o jei jas praleidi, gali visą likusį gyvenimą likti vienas ir laukti progos, kuri pro tave jau praėjo.
Įdomiausia šiame pasakojime buvo tai, kaip autorė atskyrė aistrą su visais fejerverkais, pirmąją meilę, įsimylėjimą ir tikrą meilę. Ji parodė, kaip lengva yra įsimylėti. Tačiau mylėti žmogų, iš tiesų jį mylėti, nėra lengva. Tam reikia pastangų ir atsidavimo. Tai – darbas.
Čia nebuvo namai. Tai buvo namas, kuris turėjo būti namais. Jis niekada neturėjo laiko namams.
– Manau, kad įsimylėjimas, yra tarsi plakta grietinėlė. Nesvarbu, kaip ją laikytum, ji vis tiek prarūgsta.
Džuljanas visada norėjo turėti šeimą, tačiau šeimoje reikia duoti ir imti, o jis mokėjo tik imti.
Tiesa ta, kad meilės yra daygybė spalvų ir atspalvių. Kai kurie skaidrūs, beveik permatomi; kiti – juodi tarsi rašalas.
Pirmoji meilė – tarsi švelni daina, kurią išgirdus užplūsta sentimentai, nostalgija. O manija buvo kitokia. Tai tamsus ir slaptas poreikis, kuris niekada nevirsta niekuo gražiu. Pirmoji meilė vieną dieną paleidžia tave, o manija, įsibauginusi laikosi įsikibusi tau į gerklę iki pat mirties.
Tikra meilė yra ne aistringo sekso naktis po žvaigždėtu dangumi sproginėjant fejerverkams, o įprastas sekmadienio rytas, kai vyras atneša tau stiklinę vandens, dvi tabletes aspirino ir šildantį kompresą nuo galvos skausmo.
Meilė – ne didelis liepsnojantis fejerverkas, kuris sukasi aplink tavo sielą ir visškai tave sudegina. Tai tiesiog buvimas čia.
Tad taip. Pažintis ir skaitymo patirtis man patiko. Mielai į rankas paimsiu ir kitas autorės knygas.
