“Turiu juos išgelbėti”, Ellie Midwood
2025, Leidykla Sofoklis
II Pasaulinis karas. Aušvicas-Birkenau. Aurelija Reichert-Vald (Orli)
Arijų kilmės moteris, kurią išdavė vyras , kalėjo kaip politinė kalinė. Vėliau išvežta į Aušvicą. Dar vėliau perkelta į Birkenau moterų ligoninę dirbti. Buvo viena iš tų, kuriai teko asistuoti Jozefui Mengelei, Aušvico Mirties Angelui.
Taip prasidėjo vasara, kuri istorijos puslapiuose bus įrašyta kaip vasara, kai Birkenau pasirodė Mirties Angelas, pavyzdingai tvarkingas ir gražus, įkūnijęs baisų paradoksą tarp žavesio ir žiaurumo.
Kai atsidūriau kameroje, buvau tik mašinistė, o dabar, tik pažiūrėk, iš manęs išėjo pirmarūšė gydytoja ir Kanto pasekėja.
Aurelija Reichert-Vald buvo moteris, kuriai pavyko išgyventi Aušvicą. Koncentracijos stovykloje ji kovojo ne tik už savo, bet ir už kitų išlikimą. Išėjusi taip pat nenustojo ieškoti teisingumo. Tačiau patirti išgyvenimai ir negalėjimas su jais susitaikyti galiausiai lėmė, kad ji atėmė sau gyvybę.
Šioje knygoje aprašomas protu nesuvokiamas žiaurumas.
Tačiau …
Skaitydama vis laukiau emocijų proveržio. Iš vienos pusės, aplink vyksta siaubingi dalykai, o situacijos, į kurias patenka veikėjos, turėtų kelti baimę, pyktį, atimtį viltį, bet iš kitos pusės, Orli reakcijos dažniausiai kitokios: ji susikaupusi, rami, tyliai stebi ir priima sprendimus veikti.
Nežinau ar tai toks rašytojos rašymo stilius ar taip norėta atskleisti Orli begalinę stiprybę. Gal antras variantas? Nes, jei knyga būtų itin jausminga, gal nebūtų taip atsiskleidusi Orli asmenybė?
Tačiau ,taip, emocinio gylio man pritrūko.
Bet knyga ir jos istorija verta dėmesio. Gal užvertus paskutinį puslapį emocijos ir nešaudys, bet mintis, kaip žmogus tokiomis aplinkybėmis sugebėjo išlikti žmogumi, tikrai neapleis.
Ši istorija man buvo labiau apie žmogaus stiprybę ir pasirinkimą išlikti žmogumi, nei apie susitelkimą į emocinius išgyvenimus.
Nors ji ištrūko iš Aušvico sienų, bet tos sienos visam laikui įsitvirtino jos viduje. Tos sienos ją įkalino.
Tas rūkstantis kaminas buvo taip arti ir toks tikras, kiekviena raudona jo plyta alsavo mirtimi;
Orli užvaldė suvokimas, kad ji pakliuvo į bepročių kontroliuojamą pasaulį. Žmogaus gyvybė tame pasaulyje yra bevertė, demonstruojamas žiaurumas – norma, mirtis – nuolatinis tavo palydovas. Ji suprato, kad turi kovoti už išlikimą, turi išsaugoti savo žmogiškumą net ir šios brutalybės akivaizdoje.
Orli suprato, kad ankstesnis jos spėjimas pasitvirtino – kodėl jai šįryt pasisekė būti paskirtai dirbti ligoninėje. Kažkam teko mirti, kad ji galėtų užimti jo vietą. Rūsti Aušvico realybė žvelgė jai tiesiai į akis.
Kai kasdien tenka galvoti vien apie tai, kaip išlikti gyvai, nebelieka tiek energijos, kad suvaidintum gerai išauklėto žmogaus šypseną pirmą kartą matomam žmogui.
– Tu tik nori matyti gėrį net ir tuose žmonėse, kurie kiaurai supuvę.
Ji gerai žinojo, kad ir juodžiausią valandą žybsi spindulėlis šviesos, atsiranda galimybė išsaugoti savo žmogiškumą, nes tik tai ir daro mus žmonėmis.
Mirti daug lengviau, regint draugišką veidą, nei prispaustam SS kareivio bato arba stovint veidu priešais mūro sieną, kai tau į pakaušį jau įremtas ginklas.
Ji paskyrė sau mirties nuosprendį už kitų įvykdytus nusikaltimus.
Jie mus vienodai aprengia, marina badu, nuskuta plaukus – kad taptume kuo panašesnės viena į kitą, neatskiriamos. Kad mirus vienai, kita stotų į jos vietą, ir viskas atrodytų taip, tarsi ankstesnė niekada nė neegzistavo.
Kas per pasaulis, kur vaikai maldauja gelbėti jų tėvus, nors jų pačių gyvybė kabo ant plauko?
Suprantu, kad kartais pasidaro per sunku, bet mes neglime ieškoti lengvų kelių – juk turime kovoti už tuos, kurie nebegali to padaryti.
Kaltės jausmas veikia kaip rūgštis, išėda sielą ir ten nieko nebelieka.
Iš dangaus leidosi storos riebių pelenų skiautės, prilimpančios prie prakituotos odos ir sudarydamos ant jos plėvelę – nužudytų žmonių, tarsi paskerstų gyvulių, liekanos, kurių jau niekada negalėsi pamiršti, iki pat savo dienų pabaigos.
Mano tautoje gyvas toks posakis: išgelbėjęs vieną gyvybę, gelbsti visą pasaulį.
jos tylos minute pagerbdavo kiekvieną čia žuvusį, todėl nenuostabu, kad jų tylėjimas virto tylos mėnesiais. Jeigu šitaip būtų elgęsi SS, jie privalėtų nekalbėti dar daugybę metų ateityje.
Mūšis už teisingumą nesibaigė su jų išlaisvinimu. Tai buvo tik pradžia.
Ji laikė save nepataisomai sužalota, tačiau tiems, kuriuos išgelbėjo ir už kuriuos kovojo iki šiol, ji tapo jėgos ir ištvermės švyturiu, tikru vilties simboliu iškentusiems juodžiausias gyvenimo dienas.
