HOLLY BLACK
“ŽIAURUSIS PRINCAS”, 2024
“KLASTINGAS KARALIUS”, 2024
“IŠTREMTOJI KARALIENĖ”, 2025
Leidykla: Alma littera
Perskaičiusi šią trilogiją užsidėjau varnelę ties tuo, jog atradau šių metų mane labiausiai erzinančią veikėją – Džudę.
Nors ji įkūnija stiprią, gebančią prisitaikyti ir ambicingą merginą, tačiau… ji tiesiog tokia valdžios ir galios ištroškusi. Ji nuolat kuria planus, strategijas, pasinaudoja kiekviena, kad ir menkiausia, galimybe. O jei pasitaiko dar geresnis variantas, čiumpa jį ilgai nesvarstydama.
Gal čia kaltas 17-18 metų maksimalizmas? Tikriausiai būtent nepastovumas ir nuolatinis mėtymasis mane erzino labiausiai.
Pirmoji serijos dalis visiškai nesužavėjo, nes ne kartą norėjau padėti knygą ir prie jos nebegrįžti. Vienintelis siūlelis, sulaikęs, buvo H. Black sukurtas mistinis pasaulis: ten tiek spalvų, gyvybės ir magijos.
Džudės ir Kardeno santykiai atrodė tokie blankūs, jog juos išėmus iš knygos liktų gana įdomus pasakojimas apie valdžios siekimą ir manipuliacijas. O štai, jei išimti valdžios siekimą ir manipuliacijas… liktų visai nedaug.
Todėl “Žiauriajam princui” labiau sakyčiau NE nei TAIP.
– Jos mano žmonos palikuonės, todėl aš už jas atsakingas. Gal esu žiaurus, pabaisa ir žudikas, tačiau atsakomybės nevengiu. Nevengsi ir tu kaip vyriausia sesuo.
– Ir visai nesvarbu, kad lauki nekantraudama, negali priversti mėnulio kilti ir leistis greičiau.
– Visada yra ką prarasti,-
– Mūsų gyvenimai yra vienintelis tikras dalykas, kurį turim, vienintelis mūsų turtas. Su juo galim nusipirkti, ką norim.
Vargu ar man pavyks atlikti pareigingo vaiko vaidmenį. Aš ateinu išsiskirti. Ateinu sužlugdyti.
Stengiausi būti geresnė už juos, bet man nepavyko. Kuo tapčiau, jei liaučiausi nerimavusi dėl mirties, dėl skausmo, dėl visko? Jei liaučiausi mėginti priklausyti šiam pasauliui? Užuot bijojusi galėčiau tapti ta, kurios bijo.
Neatskleisk visko, ką sugebi. Parodyk jėgą atrodydama bejėgė.
Visa galia man prieš nosį. Tereikia pajudinti pirštą.
Skaitydama antrąją dalį tikrai nenustojau savęs klausinėti, ar tikrai noriu skaityti toliau.
Lyg veikėjams ir buvo įpūsta daugiau gyvybės, bet Džudės noras visus pakišti po padu griežė pirmuoju smuiku, o ji pati nuolat blaškėsi priimdama sprendimus.
Knygos pabaiga šiek tiek patraukė mano dėmesį ir paliko su klausimu: “O tai kas toliau?”
Todėl “Klastingas karalius” iš manęs gauna GALBŪT.
– Taip ir valdžią lengviau užimti, nei ją išlaikyti.
Matydama vis didėjančią jo baimę, pajutau beveik gašlų pasitenkinimą. Man, turėjusiai tiek maža galios šiame gyvenime, reikėjo pasisaugoti to jausmo. Valdžia pernelyg greitai, lyg vynas, apsuko man galvą.
Tokia jau marionetinės vyriausybės bėda – savaime niekas nevyksta. Adrenalinas nepakeis patirties.
– Tau tai patinka, tiesa? Patinka žaisti su mumis? Tampyti už virvučių ir žiūrėti, kaip šokam.
O štai “Ištremtoji karalienė” buvo ta trilogijos dalis, kuriai galiu pasakyti TAIP.
Nors pradžioje sunkiai sekėsi versti pirmuosius puslapius, visą likusią knygos dalį skaičiau su malonumu.
Čia netrūko įtampos, kovos dėl valdžios, paslapčių ir intrigų. Džudės ir Kardeno santykiai pagaliau įgavo formą. Ir pati pagrindinė veikėja, nors ir neatsisakė ambicijų visus valdyti, lyg ėmė mažiau blaškytis ir labiau koncentruotis ne tik į savo, bet ir į bendrus tikslus. Sakyčiau, jog ne tik Džudė, bet ir istorija įgijo “stuburą”.
– Mes ne visada galim rinktis savo likimą.
– Bet kokia valdžia prakeikta,- pasakiau.- Patys blogiausi iš mūsų padarys viską, kad tik gautų valdžią, o tie, kas geriausiai išmano, kaip valdyti, nenori, kad ji būtų jiems primesta.
Mėginau nesišypsoti, bet buvau taip pasiilgusi to galios jausmo, kuris atsiranda, kai žaidi tokius žaidimus – strateginius ir klastingus. Nemalonu pripažinti, bet pasiilgau rizikuoti savo galva. Apgailestavimams nėra vietos, kai susitelkusi sieki laimėti. Ar bent jau likti gyva.
Kai esi priverstas gintis, problema ta, kad niekada negali būti tikras, kur tavo prieša smogs.
Didumą gyvenimo saugojau savo širdį. Saugojau ją taip gerai, kad galėjau elgtis, tarsi jos net neturėčiau. Net ir dabar ji – suvargusi, sukirmijusi ir šiurkšti. Tačiau ji priklauso tau.
Kadaise sakiau, kad jei negaliu būti gersnė už savo priešus, tapsiu blogesnė. Daug, daug blogesnė.
Vis dėlto, nors pirmosios dvi dalys manęs nesužavėjo, džiaugiuosi perskaičiusi šią knygų seriją.
Gal meilės istorija ir nėra stipriausia šios serijos dalis, tačiau Holly Black sukurtas fėjų pasaulis žavi. Įdomu ir tai, kad autorė valdžios bei galios troškimą susiejo ne tik su vyrų personažais, kaip dažnai nutinka literatūroje, bet suteikė šią galimybę ir moteriai. Leido jai siekti, bandyti, klysti, nudegti ir galiausiai atrasti savo vietą tarp galingųjų.
