“Nuo pelumių rankų”
Greta Mėta
2026, Leidykla Slinktys
*dovana
Knyga apgavikė.
Knygos aprašymas ir viršelis – tai tik paviršius, po kuriuo slepiasi daug tamsesni vandenys.
Prieš atsiversdama knygą buvau susikūrusi vaizdinį apie dievybes, mistišką pasaulį su magijos prieskoniu.
Po “Strėlių” įžanginio sakinio – “Virš kelio, ant liepos šakos, karojo nukirsta ilgaplaukė dieviltavo galva.” – mintyse jau piešiau Melo Gibsono “Narsioji širdis” tipo istoriją.
Apsigavau. Ir dar ne kartą.
Gal buvo momentų, kai skaityti sekėsi sunkiau, tačiau užvertusi paskutinį puslapį pagalvojau, kad visai norėčiau sužinoti, ar bus tęsinys.
Patiko ir tai, kaip visos istorijos detalės pabaigoje susijungia į visumą, o pagrindiniai veikėjai išlaiko savo vientisumą ir tik jiems būdingą charakterį. Todėl jų buvimas istorijoje nėra vien tam, kad stumtų siužetą į priekį.
Vieno dalyko man pritrūko – deivių, dievybių ir mitinių būtybių sąvado. Skaitydama ne visada prisimindavau, kas yra kas, todėl ne kartą norėjosi grįžti atgal ir pasitikrinti, apie kokį “padarą” ką tik buvo kalbama.
Jei žvelgti dar giliau.
Buvo įdomu skaityti, kaip žmonija, jos išrinktieji, taisydami vieną blogį, sukuria kitą.
Ar išvis galima pusiausvyra? Ar galimi tik kraštutinumai? Ar valdžia ir galia turi tik neigiamą poveikį?
Šiandien žmogų dažnai iškeliame aukščiau gamtos. Knygoje – priešingai, gamta iškeliama aukščiau žmogaus gyvybės. Bet nei viena, nei kita, regis, nesukuria tobulo pasaulio.
Taip pat patiko ir žmogiškumo, vertybių linija istorijoje.
Galmis – vienas tvirčiausių mano pastaruoju metu sutiktų personažų. Ne todėl, kad jis neklysta, o kaip tik todėl, kad nebijo klysti. Jis gali abejoti, pakeisti savo nuomonę ir pripažinti, kad buvo neteisus, tačiau kartu nepraranda savo vertybinio pagrindo.
Patiko šeimos bei meilės motyvas.
Todėl, jei jums patinka fantastika ar mokslinė fantastika, “Nuo pelumių rankų” tikrai verta atsidurti jūsų rankose.
“Prakeiktieji pamiršo savo sutvėrėjas, pamiršo jų mokymą. Žemės valdovais jie laikė save, manėsi esą dievai. Dėl to jų karalystės ėmė irti iš vidaus, kilo didžiuliai nepabaigiami karai, plito baisios ligos, žmonės tapo tokie pikti, kokie dar niekuomet nebuvo.”
“Jos (ir, žinoma, dauguma lietigalių) laikėsi nuomonės, kad vaikų perteklius yra apsileidimas, nepagarba žemei ir patiems vaikams.”
“Jei tavęs nėra istorijoje, tavęs nėra visai.”
“Nepatikimų tada negydydavau. Moterų negydydavau. Moterys – silpni sutvėrimai, jos visos toms boboms pranešinėja, jos neturi vyriškos tvirtybės ir yra bailios iš prigimties.”
“Jos užtikrino, kad žmonės niekada prieš jas nesusivienytų – įvarė baimę net apie jas kalbėtis. Su savo abejonėmis kiekvienas lieka tik atskira, su niekuo nesujungta salelė.”
“Gamta gali būti žiauri mažoms būtybėms. Ar kada pagalvojai, kad visa, kas gyva Žemėje, turi savo medžiotojus, ką nors nuo ko turi slėptis? Tik žmogus ne.”
“Pirmojo gimtadienio proga būdavo sukviečiama visa giminė, kaimynai ir draugai. Tai juk pirmoji naujo žmogaus kelionė aplink saulę.”
“Jei Žemėje toliau gyvens žmonės, negalima pasitikėti tik jų gera valia. Ji per greitai išsigimsta.”
