“Aušvico lopšinė”, Mario Escobar
2021, Leidykla Tyto Alba
Liežuvis nesiverčia sakyti, jog man ši knyga patiko. Lyg “patikimas” būtų lygus pasityčiojimui iš to, ką išgyveno žmonės nacių stovyklose.
Net dabar, bandydama sudėliot mintis, jaučiu spaudimą krūtinėj, gniužulą gerklėje.
Tad Aušvico lopšinė nėra skirta smagiam ir lengvam vakarui. Ji verčia susimąstyti ir palieka pėdsaką. Ir tai šiek tiek slegia.
Knyga paremta tikrais faktais, joje vaizduojama Helenės Haneman istorija. Ji – vokietė, ištekėjusi už romo, penkių vaikų mama, kuri, nors ir nebuvo išvežamųjų asmenų sąraše ir galėjo likti namuose, bet neišsižadėjo savo vyro bei vaikų ir buvo išvežta į Aušvico Birkenau romų stovyklą. Dėl savo padėties, nes buvo grynakraujė vokietė, ji tapo kad ir menku, bet vilties ir džiaugsmo spinduliu Aušvico stovyklos vaikams.
Deja, bet tokiose stovyklose viltis sunkiai užgimusi, lengvai užgniaužiama.
Nors Mario Escobar šiek tiek pakeitė pabaigą, to priežastį paaiškindamas knygoje, bet tikroji istorija baigėsi Helenės ir visų jos vaikų mirtimi. Paradoksas. Nors knygoje aprašoma istorija nėra lengva emociškai, vien žinant, jog tai yra tikrai tai patyrusio žmogaus likimas, tačiau knygos puslapiai man sutirpo labai greitai.
