TRENT DALTON “VISI MŪSŲ TVISKANTYS DANGŪS” KNYGOS APŽVALGA

TRENT DALTON, VISI MŪSŲ TVISKANTYS DANGŪS

TRENT DALTON
VISI MŪSŲ TVISKANTYS DANGŪS
LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA
2021

Yra knygų, apie kurias sunku rašyti, nes jos nepatiko, tačiau nesinori vien jų kritikuoti.
Yra knygų, kurios taip sužavi, jog atrodo neįmanoma sutalpinti visų įspūdžių į kelis sakinius.

Ir yra ši knyga. Knyga, kuriai apibūdinti sunku rasti tinkamus žodžius.

Jei reikėtų ją nusakyti vienu žodžiu, rinkčiausi KEIČIANTI.

“Visi mūsų tviskantys dangūs” – tai lyg Antrojo pasaulinio karo nuotaikomis persmelkta australiška Dorotės kelionė pas burtininką.

Tačiau tikrieji pokyčiai čia įvyksta ne pasiekus tikslą. Jie gimsta pačios kelionės metu.

Šios istorijos centre – mergaitė, Molė, auganti šeimoje, kurios kasdienybė kelia šiurpuliukus. Tai pasakojimas apie baimę ir skausmą, apie viltį, tikėjimą ir žmogaus gebėjimą išlikti žmogumi.

Ir apie ilgą kelionę per įspūdingą Australijos šiaurę.

Nors ne kartą gailėjausi, kad Australija yra šalis, kurios visiškai nepažįstu, bet autoriui pavyko mane žodžiu ir vaizdingais aprašymais panardinti į tą kraštovaizdį. Nesuskaičiuojamus kartus ėmiau telefoną ir googlinau augalų, gyvūnų pavadinimus.

Gal ir kvaila, bet kartu su veikėjais jaučiausi spoksanti į neįtikėtinus atsiveriančius vaizdus, kartu su jais matanti augalus ir danguje skraidančius paukščius.

Tai knyga, kurią skaityti nėra lengva. Vietomis ji atrodė kiek ištęsta, reikalaujanti kantrybės. Tačiau užvertus paskutinį puslapį mane apėmė keistas, sunkiai nusakomas jausmas. Ramybė? Pilnatvė?

“Ir jei čia po visais mūsų tvaskančiais dangumis yra paslėpas lobis, jei čia po Aukštojo dangaus lyguma yra tikra vertenybė, tebūnie tai mylimųjų lūpos, vienądien uždegsiančios jos sielą, ir baimė, visada skatinsianti ją kovoti, ir draugai, įkvėpsiantys jai drąsos, ir vaikai, kuriuos ji vadins savais, ir stebuklai, kuriuos regės medžiuose ir lapijoje, ir kalnuose ir akmens ir geležies, ir stiklo pastatuose, kurie jos pasaulyje sieks dienos ir nakties dangus.”

Lobis čia tampa gebėjimu išsaugoti žmogiškumą, vaizduotę ir gebėjimą matyti grožį visur, visame kame nepaisant baimių bei skaudulių.