Su kuo jums asocijuojasi kėlimasis į Smiltynę?
Man nuo pat vaikystės – su apsilankymu Lietuvos jūrų muziejuje. Nerūpėjo nei paplūdimiai, nei tai, jog pasukus kairėn laukia Juodkrantė ar Nida, net iki uosto vartų tik pernai pirmą kartą nuėjau (gėda). Galvoje giliai įsirėžė keltas-arkliukas-muziejus.
Smagu, kai gali su vaikais pasivaikščioti savo vaikystės “keliais”. Todėl jau labai nekantriai laukiau, kada gi duris atvers atsinaujinęs Jūrų muziejus. Ir sulaukiau.
Į pirmą apsilankymą susiruošėm ekspromtu ir dar antrąją Kalėdų dieną. Oras buvo pasakiškas … tačiau pasivaikščiojimas muziejuje priminė kovą dėl išlikimo. Masė žmonių, grūstys, stumdymasis ir panašiai.
Antrą kartą, jau gerai pagalvojom ir išsirinkom eilinį savaitgalį. Nors lankytojų netrūko, tačiau bent jau buvo galima ramiai pasivaikščioti, kiek norisi paspoksoti į akvariumus ir nereikėjo nei vaikų kelti, nei nemandagiai brautis, kad tik jie pamatytų daugiau nei kažkieno …. pasturgalį.
Žodžiu, jei turite vaikų, tikrai rekomenduočiau rinktis paprastą dieną ar nešventinį savaitgalį.
Lyginant su “senuoju” (kuris duris atvėrė 1979 m), atsinaujinęs muziejus informatyvesnis, įvairesnis, spalvingesnis, labiau įtraukiantis tiek suaugusius, tiek vaikus, o taip pat ir interaktyvesnis.
Muziejuje galima susipažinti ir pamatyti ne tik mūsų lietuviškus upių ir ežerų gyventojus, bet ir pažvelgti tropinėms žuvytėms į akis. Jei ir jūsų vaikai – tikri filmukų mėgėjai, tai jų džiaugsmui nebus galo susitikus su “Nemo” ir “Dore”. Kai kur įrengti padidinamieji stiklai, leidžia geriau įsižiūrėti į pačius mažiausius vandenų gyventojus, o po vienu iš akvariumu esanti speciali niša, per kurią įkišus galvą į sferinį išgaubimą, vaikai pasijunta tarsi būtų po vandeniu.
Muziejuje taip pat nemažai interaktyvių “stotelių”, kur visi šeimos nariai gali pagilinti savo žinias ar tiesiog pažaisti, atlikti įvairius testus. Vyresnėlis prie jų tiek pirmą, tiek antrą kartą praleido daugiausiai laiko. Ir pykti tikrai negaliu, nes nors apart “Dorės”, tunelio ir ruonių nelabai ką ir matė, tačiau dabar žino kaip keitėsi žemės paviršius, ką ėda ruoniai ar ką daryti radus nelaimės ištiktą gyvūną.
Tikriausiai kirba klausimas, “o kaip gi tas tunelis?”.
Nors kartais pagaudavau save galvojant, jog dar toli jam iki europinio lygio, tačiau … Pirma, Lietuvoje mes nieko tokio daugiau neturim (kiek žinau). Antra, gražiai įrengtas. Trečia, kai įeini į tunelį, tai visos panašios mintys apie europinį lygį dingsta.
Tunelis yra 18 m ilgio. Jis įrengtas po pagrindiniu baseinu, kuriame plaukioja eršketai. Juos daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos jūrų muziejus specialiu lėktuvo reisu parsigabeno iš Volgos žiočių. Dabar kai kurių ilgis jau viršija du metrus. Gyvena jie iki šimto metų ir užauga net iki dešimties metrų. Todėl stebėti, kaip jie tingiai plaukioja “jūros dugnu” tikras malonumas.
Su mažąja daugiausiai laiko praleidom prie pingvinų ir ruonių. Prie abiejų akvariumų įrengtos “palangės” matyt retai kada būna laisvos: ten nuolat gyvūnus stebi nutūpę vaikai.
Jei būsit kantrūs, pingvinų akvariume greitai pastebėsit vieną išdykėlį, kuris žaismingai sekioja paskui lankytojų stiklu vedžiojamą pirštą. Matyt gaudo “žuvytę”. Vaikams tikra akcija atrakcija.
Jei prie pingvinų girdisi vaikų krizenimas, tai prie ruonių akvariumo beveik stoja štilis: vaikai tiesiog išsižioję stebi, kaip grakščiai plaukioja ruoniai.
Pačioje pabaigoje yra įrengta erdvėje, kurioje būna vis kintančios tematinės ekspozicijos.
Nors šioje vietoje atsisveikinama su muziejaus ekspozicija, tačiau … priekyje laukia nemenkas išbandymas mūsų, kaip tėvų, nervams ir kišenėms. Pieš atsisveikinant su muziejumi reikia praeiti pro suvenyrų krautuvėlę.
Tikrai nepradėsiu bambėti apie tai, kokiam “protinguoliui” šovė mintis būtent toje vietoje įrengti suvenyrų parduotuvėlę. Ji yra ten, kur ir turi būti.
Tačiau buvau be galo laiminga, kai antrojo apsilankymo metu pavyko iš ten “ištrūkti” su sveika pinigine ir tik šiek tiek papūstom lūpom. O taip! Jaučiausi verta medalio.
Kad apsilankymas Jūrų muziejuje būtų pilnai užskaitytas, greitosiomis apžvelgėm kitas ekspozicijas ir dar spėjom į delfinų, bei jūrų liūtų pasirodymą.
Tad …
Tikrai džiaugiuosi, jog Lietuvos jūrų muziejus įgavo tokį pavidalą, kurio nėra gėda nei rekomenduoti draugams ar jums, nei pakviesti aplankyti į Lietuvą atvykstančius turistus.
Aš mielai ten grįšiu ne vieną kartą ir gal net be vaikų, kad galėčiau tingiai pasivaikščioti ir valandžiukei “nutūpti” šalia ruonių ar pingvinų.
